1. Kaniterapija yra kai vaikas apkabina šunį.
    Ne. Kaip vaikas apkabina šunį, tai yra šuns apkabinimas. Kaniterapija – tai reabilitacijos programos kursas, kuriame naudojami įvairūs pratimai, žaidimai, bei kitos priemonės. Be to, egzistuoja tiek suaugusių, tiek pagyvenusių žmonių kaniterapija. Tiesiog žurnalistams šis momentas atrodo mieliausias, ir vaikų, apsikabinusių šunis, nuotraukos plinta žiniasklaidoje.
  2. Kaniterapija vyksta tada, kai vaikas guli ant šuns. Gulėdamas ant šuns vaikas sveiksta.
    Ne. Teisybė, kaniterapijoje toks pratimas yra. Jį kaniterapeutas gali naudoti siekdamas numatytų tikslų. Bet, jei nebus taikomi kiti pratimai ir nebus tinkamai parinktos programos, efektas bus menkas. Vėlgi, nufotografuoti šį momentą paprasčiau, nei pratimus, skirtus rankoms ar kojoms. Todėl šitokių fotografijų yra daugybė.
  3. Egzistuoja specialios gydomosios šunų veislės. Jų nereikia dresuoti, nes šie šunys neturi agresijos geno ir gydo savaime.
    Ne. Pirmiausia, agresijos genas neegzistuoja. Agresyvų elgesį įtakoja daugiau nei 20 hormonų-neurotransmiterių, kurių kiekvienas koduojamas pora dešimčių genų. Taip pat šiame procese dalyvauja atskiros smegenų struktūros bei sritys, už kurias atsakingi dar maždaug šimtas genų. Apie kurių didžiąją dalį kol kas nežinoma nei kokius procesus jie įtakoja, nei už ką jie atsakingi. Antra, per 40 su trupučiu metų vertinant kaniterapijos srityje dirbančius šunis taip ir nebuvo nustatyta, kad viena ar kita veislė labiau nei kitos tiktų kaniterapijai. Statistika rodo, kad skirtingose šalyse daugiausia dirba tuo metu madingiausios veislės. Pavyzdžiui, JAV šiuo metu daugiausia darbuojasi mišrūnai, kadangi jie populiaresni už veislinius.
  4. Norint užsiimti kaniterapija užtenka įsigyti šunį-kaniterapeutą, jis pats viską padarys.
    Ne. Gydo ne šuo, o reabilitacijos specialistas. Šuns užduotis – padėti užmegzti kontaktą su gydančiu asmeniu, palaikyti motyvaciją reabilitacijos metu, sudominti pacientą žaidimais ir užduotimis, nuraminti ir padrąsinti jį proceso metu. Bet tai neįmanoma be gydančio asmens – kaniterapeuto, suprantančio, kokie pratimai pacientui naudingi, kokie pavojingi, o kuriuos taikyti kol kas dar ankstoka; kas pagerins paciento būklę, o kas atvirkščiai – išprovokuos pablogėjimą ar išgąsdins pacientą.
  5. Kaniterapijoje svarbiausia – spontaniškas bendravimas su šunimi. Šuo – natūrali gamtos dalis, todėl bendravimas su juo padeda.
    Ne. Šuo, be abejonės, gamtos dalis. Todėl jisai visiškai natūraliai gali voliotis išmatose, ėsti dvėselieną ar maudytis dvokiančiame griovyje. Šuo gali labai natūraliai ir spontaniškai išversti iš kojų, atimti sausainį, išmozoti rankas ir veidą. Taip pat nemažiau spontaniškai aploti ir atimti nusižiūrėtą žaislą. Ir visą tai jis gali atlikti su autistišku vaiku ar neįgaliuoju, sėdinčiu vežimėlyje. Jūs tai įsivaizduojate kitaip? Turėjote omenyje nuosaikias pažįstamo šuns-kaniterapeuto emocijas ir pamatuotą geranoriškumą? Ką gi, tuomet vertėtų žinoti, kad nuosaikiai reikšti jausmus tas šuo buvo mokamas metus ar dvejus, ir natūralumo tokiame jo elgesyje tiek pat, kiek jūsų gebėjime naudotis peiliu ir šakute.
  6. Kaniterapija gali išgydyti autizmą. Arba VCP.
    Deja, ne. Gali padėti gydyti, drauge su kompleksine reabilitacija esant neypatingai sunkiems arba korekcijai gerai pasiduodantiems atvejams. Tai reiškia, kad greta kaniterapijos reikia taikyti ir kitus gydymo būdus. Jie gali būti įvairūs: medikamentinis gydymas, masažai, chirurginis gydymas, plaukimas, psichoterapija, kineziterapija, kompensacinės technikos ir pan. Kaniterapija išties gali sumažinti pacientui intensyvaus gydymo metu kylantį stresą. Gali paruošti pacientą kitų reabilitacinių metodų taikymui, gali padidinti norą pasveikti, ištvermę, gali padėti užmegzti kontaktą, kai jo visiškai nėra, gali leisti duoti užduotis ar krūvį, kurių pacientas nesant šuns atsisakytų. O gali ir nepadėti. Kaniterapija – efektingas, tačiau ne visagalis reabilitacijos metodas.
  7. Kaniterapija – tai viskas, kas susiję su šunimis. Parodos, pasivaikščiojimai, žaidimai, varžybos.
    Ne. Viskas, kas susiję su šunimis, tai šunininkystė – laisvalaikis, sportas, malonus ir netgi naudingas laiko leidimas. Kaniterapija – tai specialiai parinktas šuo-reabilitacijos priemonė, plius reabilitacijos specialistas – kaniterapeutas, plius reabilitacijos programa, plius dar bent pora specialistų: neurologas, logopedas, psichologas ir pan. Ir viskas turi vykti reguliariai, specialiai parinktoje vietoje, geriausia reabilitacijos centre. Tada tai yra kaniterapija.
  8. Kaniterapija užsiima kinologai.
    Ne. Kinologai užsiima mokslu ar praktika kinologijos ar šunininkystės srityse. Šios jų veiklos sritys gali palaikyti kaniterapiją. Kaip ir be inžinierių, projektuojančių medicininę įranką, ar be ją prižiūrinčio personalo nebūtų medicininės įrangos. Tačiau ne jie daro rentgenogramas ar MRT. Juolab ne jie diagnozuoja ar parenka gydymą. Kaniterapija nėra kinologija, tai socialinės ar medicininės reabilitacijos sritis. Ir ja užsiima kaniterapeutai, šios srities reabilitacijos specialistai.